I dalis.
Apie bėgimą kalnuose pirmą kartą išgirdau maždaug prieš ketvirtį amžiaus. Dalyvauti tokiame bėgime pavyko šiais metais. Vienos kelionės po Pamyro kalnus metu su mūsų grupės vadovu išsišnekėjome apie fizinį ir psichologinį pasiruošimą kalnų žygiams. Jis papasakojo, kad jam teko dalyvauti alpinisto Dainiaus Makausko treniruotėje. Treniruotės metu krosą keisdavo pusiausvyros, koordinacijos, jėgos pratimai.Toje treniruotėje mūsų vadovas tiek nuvargo, kad, jo žodžiais tariant, duše rankšluostį ant kabliuko pavyko užkabinti tik iš trečio karto...Mes, tuomet nepatyrę kalnų keliautojai, jautėme pagarbą ir šiek tiek pavydėjome mūsų draugui - kalnų žygio grupės vadovui. Kaip Gediminas Akstinas, Vytautas Vosylius , Feliksas Mieliauskas, žuvę 1959 m. rugpjūčio 2 d., kopdami į Dych Tau (5203 m) viršūnę Kaukaze, taip ir Dainius Makauskas buvo kalnus mylinčių žmonių idealas. Jis buvo pirmasis lietuvių alpinistas, gavęs “Sniegynų leopardo” vardą - įkopęs į visas TSRS kalnų viršūnes, aukštesnes negu 7000 m, ir pirmasis lietuvis, įkopęs į aukštesnį negu 8000 m aukščio kalną. 1990 m. spalio 31 d. Dainius Makauskas dingo be žinios, leisdamasis nuo Daulagyrio (8222 m) viršūnės Himalajuose.
Pamatęs nuostabą mūsų veiduose, tuomet vadovas pasakojo, kad D.Makausko treniruotės neprilygo Reinholdo Mesnerio treniruotėms Alpių kalnuose. R.Mesnerio treniruotės 7 km. bėgimo trasa pakildavo į 1 km. aukštį. Reinoldas Mesneris - italų alpinistas, pirmas žmogus įkopęs į visas 14 aukščiausių pasaulio viršūnių, kurių aukštis virš 8 km.
Po dvidešimt penkių metų, tuomet atrodžiusi neįmanoma ir neįgyvendinama svajonė pabėgioti Alpių kalnuose, kuriuose treniruodavosi R. Mesneris, išsipildė. Vykome į kalnų bėgimą Trail des Cerces. Kas tai yra ,,trail” Lietuviški vertimai: kelelis, takas, pėdsakas, brydė, debesis, šleifas, gulsčiasis ūglis, lafeto atrama, sekti pėdomis, vilkti, vilktis, vilktis iš paskos, atsilikinėti, driektis, laikyti šautuvą atstatytą, kyburiuoti, praminti, šliūžė. Vertimuose nė vieno žodžio apie bėgimą. 
Ruošiantis bėgimui, reikėjo kuo tikslesnės informacijos. Buvo aišku, kad bėgimo trasoje nebus asfalto, greičiausiai nereikės alpinistinės įrangos, bus atraminiai maitinimo, pagalbos punktai kas 15-20 km. Trasos ilgis 68 km. aukščių altitudė + 3500 m. - 3500 m. Oras kalnuose nenuspėjamas: nuo galimo puikaus, saulėto iki lietingo, su sniegu ir pūga. Organizatoriai atžymėjo, kad esant blogam orui gali būti koreguojama trasa.
Išbandyti kalnų bėgimo iš Lietuvos vykome keturiese: Petras, Ignas ir du Gediminai. Didžiausią kalnietišką patirtį turėjo Ignas, dalyvavęs eilėje aukštuminių įkopimų. Kitų patirtis kuklesnė: Petras bėgo per Alpių kalnus bėgimo į Europos Sąjungos valstybių sostines metu. Man teko keliauti po kalnus. Šiek tiek bauginanti nežinomybė, neužslopino noro išbandyti trail rungtį.
2009 liepos 12 diena, aušta. Mūsų laukia susitikimas su Alpių kalnais. Išbėgame penktą valandą ryto, judame 900 žmonių būryje. Kalnų viršūnes dar gaubia tamsa, bet vis tiek jaučiama išskirtinė aplinka, kalnų dvasia. Tamsų takelį apšviečia prožektoriai "ciklopai" nuo kai kurių bėgikų galvų. Minia juda pirmyn. Suprantamas organizatorių draudimas pirmus 11 km. nenaudoti alpenštokų (Alpenstock)- tai yra ilgų alpinistų vartojamų lazdų su smailiu metaliniu antgaliu. Tokiam būryje su lazda galima sužeisti šalia bėgantį. Tamsoje prabėgame Le Lauzet miestelį. Artėjant prie tunelio, vedančio į Lautaret 2057 m. perėją, kuri lieka kairėje.
Jau pirmieji saulės spinduliai pradeda atsargiai glostyti Alpių kalnų viršūnes, pradeda švisti.
Pasukame į Galiber (2679 m) viršūnę. Kalnai atsiskleidžia mums visu savo grožiu, saulės spinduliai, tarsi žaisdami, atveria vis daugiau ir daugiau nuostabių vaizdų. Danguje nė vieno debesėlio - mūsų laukia palankiausios oro sąlygos keliavimui po kalnus.
Jau pirmieji saulės spinduliai pradeda atsargiai glostyti Alpių kalnų viršūnes, pradeda švisti. Pasukame į Galiber (2679 m) viršūnę. Kalnai atsiskleidžia mums visu savo grožiu, saulės spinduliai, tarsi žaisdami, atveria vis daugiau ir daugiau nuostabių vaizdų. Danguje nė vieno debesėlio - mūsų laukia palankiausios oro sąlygos keliavimui po kalnus.
Vaizdas nuostabus - įvairių atspalvių aksominės žalios spalvos lopinėliai, suderinti su balto sniego ir rudai rusvais uolienos lopinėliais. Tai nuostabus gamtos kūrinys, kurio vaizdo, neįmanoma perteikti piešiant ar fotografuojant. Norisi sustoti ir grožėti, grožėtis, grožėtis ...
Tačiau atsipalaiduoti kalnuose negalima. Čia vyrauja kitos taisyklės negu lygumose. Reikia sukaupti dėmesį, stebėti keliuką, aplinką, dangų. Netikėtumai gali būti visur: staiga pasikeisti kalnų keliuko danga nuo alpinių pievų iki smulkų ar vidutinio dydžio akmenų nuobirynų, kelyje gali būti ir ledo liežuvių, gali sužeisti krintantis akmuo. Oras keičiasi irgi žymiai greičiau negu lygumose.
Keliukui pasisukus į šoną, saulei dar neišlindus iš už keteros, puikiai matosi žmonių, kopiančių į Galibier (2679 m) viršūnę, šešėliai . Būrys "skruzdėlyčių", kas pasiramsčiuodamas lazdomis, kas rankomis, kas bandydamas išlaikyti pusiausvyrą, skuba į viršūnę . Bėgančiųjų tarp jų nematyti, nes šlaitas ganėtinai status.
Kopimas į "konusą" - taip neįprastai Galibier viršūnę pavadino Petras, buvo vienas iš sudėtingiausių Trail des Cerces trasos etapų. Atsisukus atgal, matosi pavieniai ledynų liežuvėliai, apdengiantys vidutinio stambumo moreną. Kopiant aukštyn vis daugiau ir daugiau atsidengia ir išryškėja Alpių kalnų grožis, vyrauja švelni aksominė žalia spalva, ne tokia ryški kaip Karpatų ar Kaukazo kalnuose. Balta sniego ir ledo spalva suteikia kalnams "žilumą". Alpių kalnai žymiai mažiau ,,pražilę‘‘ negu Kaukazo. Morena pilkai rusva, bet nėra to raudonumo, būdingo Pamyro, Fanų kalnams.
Kiekvienas kalnų regionas, kaip ir žmogus, turi tik jam būdingų bruožų. Atidžiai sebint, nesunkiai galima išskirti kiekvienų kalnų savitumus. Užkopus į viršūnę, atsiveria graži panorama. Saulė jau aukštai, tad puikiai matosi aplinkinės viršūnės, perėjos, slėniai.
Žvilgsnis stabteli ties Galibier (2645 m) perėja . Tai aukščiausia kalnų perėja, kurią kerta "Tour de France" dviračių trasa.
Ją dviračiu 1911m. pirmas pervažiavo Emile Georget. 1949 06 19 joje pastatytas paminklas pirmam lenktynių ,,Tour de France‘‘ direktoriui Henri Desgrange.
Nusileidimas nuo viršūnės, nors ir neilgai trunkantis, bet reikalaujantis atidumo, kopimo olomis technikos elementų. Jei paskubėsi, gali pakirsti kojas, galima ir susižeisti.
Stengiamės kuo greičiau nusileisti, kad išvengtume aukščio poveikio, ir pasiekti alpines pievas, išraižytas krištolinio vandens upeliais.
Nusileidimas nuo viršūnės, nors ir neilgai trunkantis, bet reikalaujantis atidumo, kopimo olomis technikos elementų. Jei paskubėsi, gali pakirsti kojas, galima ir susižeisti.
Stengiamės kuo greičiau nusileisti, kad išvengtume aukščio poveikio, ir pasiekti alpines pievas, išraižytas krištolinio vandens upeliais.
Kalnus jaučiame visais pojūčiais: regime įspūdingus peizažus, debesų ir saulės sąlytį su kalnais; girdime vėjo ošimą, švilpikų melodijas, kalnų upelių čiurlenimą; užuodžiame Alpių kalnų augmenijos skleidžiami aromatą; troškulį malšiname šaltu, krištolo skaidrumo, iš ledynų ištekančiu vandeniu. Bandymai pasidaryti namuose tirpsmo vandenį gydymo tikslais yra sveikintinas dalykas, tačiau neprilygstantis, natūraliam kalnų upelių vandeniui.
Lietimo pojūtį stimuliuoja kopimas olomis, ar atsirėmimas į akmenį poilsio minutę. Nei fotografuojant, nei filmuojant neįmanoma perteikti šio nepaprasto kalnų poveikio.
Gediminas Kinderis
2009 07 30
Nuotraukos - iš autoriaus asmeninio albumo.
Rašykite mums adresu maratonolaukas@hotmail.com .
Iki 2009 11 30 vyksta 
konkursas „Noriu papasakoti".
Iki 2009 12 31 vyksta konkursas „Vaizdelis iš bėgimo".
Kitų Maratono lauko ekspertų rašinių, bėgikų pasakojimų, pokalbių ir įvairių įdomybių ieškokite Archyve
Komentarai (17)
